šnekėti

šnekė́ti, šnẽka, -ė́jo KBII169, K, Š, Rtr, DŽ, KŽ; SD72, R, R314,334, MŽ, MŽ420,447, Sut, N, L 1. intr. Kvr, Mšg naudotis kalba reiškiant mintis, bendraujant su kitais, kalbėti: Čia broliai artojai lietuviškai šneka, čia skamba po kaimus Birutės daina Mair. Ant kozelnyčios jis gerai kalba, bet gerai šnekėti negal N. Tę lenkiškai nešnekė́jo seniau, o čianai tai šnekė́jo visa kap Vvs. Vienas vienop seni šnekė́j[o] lietuviškai LzŽ. Tas ponas turėjo sakalą tokį, kad buvo išmokytais šnekėt ir gerai medžiot BsPIII185. Imu [pavyzdžius] iš šnekamosios ir rašomosios mūsų kalbos J.Jabl. ^ Marių panos, šilkų kasos, vokiškai šneka (nendrės) Pnd. Ne krūmas, bet su lapais, ne marškiniai, bet susiūti, ne žmogus, bet šnekėt moka (knyga) LTsV657. ║ sugebėti, mokėti reikšti mintis žodžiais: Vaikas jau šnẽka NdŽ. Jei nešnekė̃s, ot bus nelaiminga vaikas! Pv. Jeigu vaikui veidrodį rodysi, tai nešnekė̃s ilgai (priet.) Br. ║ tarti žodžius tam tikru būdu: Anie šnẽka po gramatikos End. Sutikau tą Marutę, kur į nosis (per nosis) šnẽka LKKIX161. Par nosį šnẽka LKKVII203(ČrP). Kadais šnekė́davau ne tei kai daba – daba dantų neturiu PnmŽ. ║ reikšti mintis naudojantis tarme: Važiuok į Plungę – dar kiteip šnẽka žmonys, Alsėdžiūse kiteip šnẽka Als. Jos motina šneka tep kap ir mes (tokia pat tarme) Klvr. Suvalkiečiai teip gražiai šnẽka, būdavo sarmata net šnekė́t su jais Pnm. Da mas seniejai šnẽkam daugiau po senovės (tarmiškai) Stl. 2. intr., tr. H206, Ut, Užp, Dg, Lš kalbėti, sakyti ką kam: Tremk, kad daug nešnekė́tų J. Ans apsikniaukęs nieko nèšneka J. Linksmai šnekė́ti NdŽ. Niekus šnekė́ti I. Šnekėk nešnekėjęs! Šš. Kaip visada šnekì, teip šnekė́k – ko čia liežiuvėlį vartai! Slm. Ana daug šnekantì Šll. Jūs mokat šnekė́ti – būto nebūto išprašot Rsn. Aš negaliu klausytis, kai ma[n] šnẽka priešais LKT159(Škt). Nuvažiavo tas žmuoj kunigop ir šnẽka kunigu LzŽ. Į pagirį gyvena toks šneką̃s [i](šnekus) žmogus Sg. Šnekėti nereik, tik dirbti Lkv. Juk svetimos burnos neužkiši – tegul šneka Jnš. Šneka nei šį, nei tą – kur koja, kur ranka Rs. Ka pradeda šnekė́t, liežuvis kai mintuvai eina Jrb. Ko čia burzduliuoji kaip kiurkinas, ar žmoniškai šnekė́t nebemoki? Sv. Čia tik papyko, apsigręžęs ir vėl gražiuoju šnẽka Krs. Drūčiai piktai šnekė́jo LKKVII184(Jrb). Kaip užvyda, kaip ko – par pusę lūpų šnẽka Krš. Šnẽka iš tankiųjų LD282. Dar̃ man tep švẽpla šnekė́t – dantų nėr Pv. Nešnekė́k dykos kalbos Jž. Tykiai tykiai Nemunėlis teka, o da tykiau mūs močiutė šnẽka (d.) Lbv. Jis lydėdamas, anan kalbėdamas, sesutę šnekė́damas: – Pasilik sveika, jauna sesele, ramyk savo širdelę DrskD184. O ėmus pradėjo šnekėt (murmėti) prieš Viešpatį namų Ch¹Mt20,11. Siautė, rėkė, be rėdo šnekėjo KN67. | Dvylika jau – šnẽka radija Jrb. Par radiją ką šnẽka, reik pasiklausyt Pšl. Septynios buvo, jau žinias pradėjo šnekė́t, tai išvažiavo Šmk. | prk.: Rodos, žemė šnẽka, tep baisu (smarkiai šaudo) Gs. Tėvas liepia pridėt ausį in žemę, paklausyt, ką šneka rugiai LTR(Žsl). Jis suprato, ką šnekėjo žolės ir medžiai V.Krėv. Paklausykim, kaip paslaptingai ežero bangos šneka, kaip medžiai ošia J.Paukš. Nuo mėnulio pasislėpus miega slėnyse naktis: nuo kalnų, senų senelių, šneka amžių praeitis! Mair. ^ Juostose būna tulpės, kvietkai kap gyvi, kap šnẽka Srj. Liūb grajys puikiai muzikantai, kaip šnekė́te šnekė́s muzika Trš. Šnekėdamas trobos nepastatysi LTR(Vdk). Viena akia mato – visa burna šnẽka (perdeda) Mrj. Kas saldžiai šnẽka, tas karčiai kepa Mrj. Jam šnekė́t – kap šun lot (sekasi) Vlkv. Ka pradeda šnekė́t, tai varlė an liežuvio iškeptų (labai greitai) Plv. Nei šuva tokio liežuvuko neturės kap tas svotas: rodos, jam tę rašo, kap šnẽka (sklandžiai) Pv. Kaip šnẽka – šešiais važiuoja (trankiai kalba), ir gana Grš. Eina par sodą (sodžių) šnekėdama kaip višta, dėti norėdama Lk. Aš tavę nesuprantu: gal mes vienas šnẽkam Joną, o kitas baroną Drsk. Kam šnekė́t, o tau tylėt Ar. Šnẽka, kaip šlapias nedega Vel. Šnẽka kap žirnius berdamas Dkš. Ką čia šnekì kai nemunių puodas? Aln. Šnekù – kaip vėją su maišu gaudau (niekas nesiklauso) LKT101(Kv). Kas šneka, tegul šneka, o mudu, boba, važiuokiam NžR. Ar tu šneki, ar tavo ožiai barška B. Šneka kai nuo tilto į vandenį: pliu pliu pliu Sln. Šneka kai par tvorą su pagaliu LTR(Vdk). Šneka kaip pupų prilesęs (priėdęs Aln) LTR(Kvr). Kaip zovada lėkdamas šneka LTR(Pp). Šneka nei rytą, nei vakarą LTR(Ds). Šneki kai miške augęs LTR(Km). Vyža nevežamas, o kai šneka – medžiai džiūsta LTR(Ds). Šnẽka kaip su rietais Lk. Šnẽka kai su nugara (niekus kalba) Erž. Ko tu čia šneki, vaikeli, kaip su terba Krp. Šnẽka kaip į stebulę Ėr. Šnẽka kai pasiskolinęs Rs. Kad šneki, tai šnekėk pasimislijęs LMD(Sln). Kas šnekėta, tai šnekėta B554. Aš jau nėra ko šnekė́t metų (labai sena) Grdž. Ma[n] šnẽka nèšneka – aš nieko negirdžiu Jrb. | refl. Š, Rtr: Anuodu prieš kits kitą šnekasi, t. y. stygavojas J. Užsikniaubę ant tvoros anuodu šnekasi J. Ėmėm visada ir visur lietuviškai tešnekėties Žem. Ant ausų šnekė́jomės (tyliai) už stalo prie giesmių Šmk. Šnekėjos apie kasdieninius rūpesčius I.Simon. Ir pradėjo jiedu su tėvu šnekėtis – pasakotis apie praeitus laikus, jaunas dienas J.Paukš. Šnẽkantis kelionė daug trumpesnė NdŽ. Pats sau vienas šnekė́josi NdŽ. Anas kai šnẽkas, nieko nepaspėji susgaudyt Užp. Jiedu šnekasi terp savęs BsPIV11. Šneką̃si visi sustoję LKKVII189(Krs). Ką tiktai jie trys ten šnekąsis – ir vėl išgirdę: beldžia į duris Sln. Ramybė ryto, tyluma – nors su savo sąžine šnekėkis Vaižg. ^ Dvidešimt brolių galvas suglaudę šnekas (guba) LTR(Grk). Šnekė́kis su subine – pats subinė paliksi Grg. ║ tr. vartoti kalbant: Tas žodis pas mus nešnekamas Vl. Maži vaikeliai da nemoka poterių, o jau keiksmus gali šnekėt brš. ║ intr. skelbti, dėstyti mintis raštu: Savo raštuose jis šneka apie… atgaivinimą lietuviškos rašliavos A1884,1. Ta knyga šneka apie žmogaus sveikatą Blv. ║ intr. Sk, Mžš dalyvauti pokalbyje, kalbėtis, šnekučiuoti: Dėku, ka tamstos su tokia sena bobute šnekė́t norit Trs. Čia su jum baisu ir šnekė́t ČrP. Mano aukseliai, tep noriu šnekė́t su kuoj! Vrn. Girdėjau, ka dvijūse ejo šnekė́damu – ne krust nekušu LKT88(Vž). Dešim penkiolika senių an tvoros susėdę ir šnẽka Vdn. Jau užtenka bešnekė́ti, noriu eiti numie Lc. Kada šnẽka, tai duobes išstovia bešnekė́damos (juok.) Erž. Suprasi tuokart, su kuo šnekantì Trk. Mano mergužėlė su rūtelėm šnẽka (d.) Ktk. Jo šnekamosios valandos esančios po pietų J.Jabl. ^ Šneka kaip kiaulė su žąsia D167psl. Šnekėk ir akmenį (pagalį Dl) rankoj turėk M. Bepigu su gauruotu nepeštis, o su išmintingu nešnekėti M. ║ intr. Lkv su neiginiu būti supykusiam ar išdidžiam, nesileisti į kalbas: Lietuvos bajoras, nemislyk, nėra tai paprastas paukštis: jis pučia per storas lūpas ir nelabai šneka su mūsiškiais Blv. Stasytė nèšneka su mumis Tv. | refl.: Jis nèšnekas su mumis LKT123(Žgč). ║ intr. tartis: Del duonos reikia šnekė́t Kdn. Sakiau: apkalkiam tą savo gryčelę – nesileidžia nė šnekė́t Mžš. | refl. Lk: Vieną kartą – mergaitė jau buvo dvylikos metų – ėmė šnekėtis dvariškiai J.Jabl. Bernardinai, iš visų pusių į miestą Mediolaną suvažiavusys, ilgai šnekėjos apei reikalus savo zokano M.Valanč. 3. intr., tr. Mšk, Lz reikšti kokią nuomonę apie ką: Ka jis tep darytų, kap šnẽka, tai kaži kas būtų Bgt. Kas ką šnẽka iš šono, aš nebijau, ma[n] neskauda Pžrl. Tegul šnẽka del manę, ką nori Aln. Jisai žino, ką aplink jį šneka LKGII616(Alvt). Žmonės šnẽka, ka čia buvę dideli miškai LKT111(Kltn). Maro metai [buvę], liuob sakys, iš senovės teip šnekė́s Jdr. Buvo šnekė́ję, kad statis naują kūtę, ale teip ir neprisitaisė Krs. Sako, ka šneką̃, ka i vėžį tos žolelės išgydo Vdžg. Ar teisybę šnẽka, ar plepalai? Krs. Nė tei buvo, nė tei ką! niekus šnẽka, i gana Kair. Kai noria, tei tešnekiẽ, ale mamelė tei[p] nebūt padariusi [p]Erž. Popiete Motiejus pavėžino seniūną į namus. Ir, šnekėjo, ne tuščiom – kviečių maišą pasisėdęs V.Bub. Apie savę niekas blogo nenori šnekėti prš. Jau visi pilna burna šnekė́jo, kad jų Ona ne viena Skr. Kad galėčiau kalbėti, daug turėčiau šnekė́ti JV117. Visi šneka, kaip ing būgnus muša LMD. ^ Rublis šneka, rublis tyli LMD. ║ minėti kalbantis: ^ Kas valgyt nori, apie duoną šneka LMD(Šl). Vilką šnekam – vilkas čia Dkš. ║ tr. sakyti, reikšti: Vardo jy čia nė nèšneka Stk. ║ part. praet. įtariamas raganaujant, buriant: Bijau aš tę eit: motka ir duktė šnekamos, dar gali apčėravot Mtl. Ji buvo šnekamà moteriškė Mrs. 4. intr. DŽ¹ prk. čiulbėti, švilpauti, krykšti ir pan. (apie paukščius): Kregždė žaidžia, šnẽka KII173. Žiūrėk, rytuose aušra jau teka, pabudę paukščiai pagiriais šneka Mair. Paklausau miške, kap paukščiai čilba, kap strazdelis šnẽka Pv. Strazdas šnẽka Šlu. Jau pas mus pavasaris – paukšteliai kitaip šnẽka Smln. Aplink sodą upė teka, viduj sodo paukščiai šnẽka (d.) Sv. | refl.: Šakoj šnekėjosi maži paukščiai rš. ║ girgsėti, karkti, kriuksėti, dūgzti ir pan.: Žąsys šnẽka, o žmonės kalba Aln. Štiš liauk nešnekė́jus! (varo karkiančią vištą) Skr. Jeigu paršai šnẽka vežant į turgų, bus geras turgus Jnš. Šneka varlikės be natos rš. ^ Šeimyna valgo, o stalas šneka (kiaulė su paršiukais) LTR(Krtn). 5. intr., tr. prk. pukšėti, burbuliuoti, spragėti ir pan.: Tiktai minkyk, kol pradeda šnekė́ti duona Klk. Jei duona šnẽka, y[ra] gerai iškepusi Vvr. Išakiję, tik šnẽka (purūs, geri) tie blyniukai Ūd. Kliuka, šnẽka pilvas Rdn. Upė [akmenuota] šnekė́jo (gurgėjo) teip Tlž. Ąžuoliniuose kubiluose alutis vaikšto, šneka sp. Keptuvėlė su gyvai šokinėjančiais ir šnekančiais lašiniais atsirado ant kamiengalio ties langeliu Vaižg.

◊ čià šnẽkant, čià liẽkant Ds sakoma nenorint, kad apie kalbamą dalyką kiti sužinotų: Čià šnẽkant, čià liẽkant visi vaikai jos nelaimingi Aln. su anuõ (kitù) pasáuliu (svíetu) šnekė́ti LTR(Žg)

1. apie neprotingai kalbantį: A, kad jis su anuõ pasáuliu šnẽka Plm. Su kitù svíetu šnẽka Ar.

2. imti klejoti: Atsiminu, sakė – niekai, jau su kitù svíetu šnẽka Krš.

\ šnekėti; apšnekėti; atšnekėti; dasišnekėti; įšnekėti; iššnekėti; nušnekėti; pašnekėti; paršnekėti; peršnekėti; prašnekėti; prišnekėti; razsišnekėti; sušnekėti; užšnekėti